Ar vesti vaikus kartu į šarvojimo salę?
Susidūriau su dilema. Imti vaikus kartu ar ne einant į šarvojimo salę. Man asmeniškai jokios dilemos nebūtų buvę, nes turiu aiškias ribas. Jei pašarvotas žmogus yra šeimos narys (plačiąja prasme – seneliai, krikšto tėvai ir t.t.) tuomet vaikus vedu kartu, jei tai mano draugų tėvai, kaimynai ir panašiai – ne. Tačiau susidūriau su kitokia nuomone. Esu mačiusi, kaip į šarvojimo salę atėjusi moteris su vaiku buvo apkalbėta, kad vaikams ten ne vieta, nes jie garsiai kalba, trukdo susikaupti, pradeda verkti ir reikalauti dėmesio, o suprask, dabar visi dėmesį skiriame pašarvotam asmeniui. Aišku vaikams, ypač mažiems, sunku nustygti vietoje ir jie nelabai supranta kas įvyko, kodėl tiek žmonių ir visi šnabžda, o vienas „miega“. Tačiau, ar tikrai jiems ten ne vieta, jei šiuo metu atsisveikiname su to vaiko seneliu ar senele? Kartais man pačiai atrodo, kad kai kurie žmonės, nesimatę daugelį metų, patys garsiau kalba nei tas vaikas. Šioje situacijoje taip ir buvo. Man pasirodė, kad visi aplink girdėjo garsiau, kaip buvo apšnekama mama su vaiku, nei pats vaikas triukšmavo.
Kita didelė problema yra tada, kai reikia vaikui atsakyti į klausimą, kodėl tas dėdė, teta, senelis ar kt. miega viduryje salės. Kartais labai sunku paaiškinti būtent tą akimirką, nes tada gedime patys. Nesu psichologė, kad atsakyčiau moksliškai, bet esu mama dviejų vaikų, kuri palaidojo daug savo artimųjų ir žinau, koks jausmas apninka, kai supranti, jog palaidotų yra daugiau nei likusių gyvų. Man ne kartą teko savo vaikams paaiškinti apie mirtį...
Kol dar buvo visai maži, atrodė, jog jie klausia ne dėl to, jog norėtų suprasti, o todėl, kad jiems yra nesuprantama pati aplinka – jie mato savo mamą ar tėtį verkiančius, giedamos giesmės, dega žvakės ir visi šnibžda. Tokiais atvejais vaikai iš manęs nereikalavo ilgų monologų, mokslinių ar religinių žinių. Jiems tiesiog užtekdavo pasakyti, jog močiutė užmigo ir dabar jai ten geriau, nes ji tapo mūsų angelu sargu. Na, o atsakymo, kad angelai sargai gyvena Danguje jiems tikrai pakako.
Vyresniems vaikams kilo daugiau klausimų, nes jie jau suprato, jog „kažko“ daugiau nebus. Nežinau, ar tinka žodis suprato, tačiau tuo metu, atrodė, kad jiems aišku, jog daugiau nebus, kur atvažiuoti vasarą, jog nebus kas prirenka skaniausių uogų ar nusiveda ledų. Nors gal jie tiesiog kaip mantrą kartojo tai, ką jiems sakė kiti. Na, o žodis „suprato“ turbūt gali būti vartojamas jau kai vaikai paaugliai. Nežinau, gal tada jie jautresni... Bet tada jau nebereikia atsakinėti į jų klausimus. Tada jie netektį jaučia širdimi. Tada vieni kitus suprantame be žodžių...
Ar vesti vaikus į šarvojimo salę? Vieno atsakymo visiems nėra, tačiau aš nežinau, ar būčiau galėjusi paaiškinti vaikams artimo žmogaus netektį, jei nebūčiau vedusi. Ir nežinau, ar būtume taip suartėję su vaikais, jei ne akimirkos (ne tik linksmos), kurias praleidome kartu. Tiesiog kartais galime parodyti, jog taip pat esame silpni, liūdni ir pažeidžiami. Ar ne taip ugdome žmogiškumą?
