Laukimas…

Laukimas...

Ar lengva gyventi laukimu? Žodis „laukimas“ yra labai nemalonus šitame kontekste... Kodėl? Nes labai sunku gyventi šalia žmogaus, kuris patyrė insultą ir jį suparalyžiavo.
Aš labai mylėjau savo bobutę. Labai. Ir deja, turiu pasakyti, būtąjį laiką – mylėjau. Aišku, kad myliu ir dabar, tik jau pasakyti to nebeturiu kam. Mes buvom labai artimos. Ji dar mano paauglystėje buvo labiau draugė nei bobutė. Galėjau kalbėtis apie berniukus, maisto gaminimą, madą. Ji buvo vienintelė kritikė, kurios kritika neerzino, ji niekada neliepė keistis, tiesiog tiesiai šviesiai pasakydavo, kad ji darytų kitaip. Bet leisdavo klysti... Ačiū jai už milijonus prisiminimų, praleistų vasarų, už daugybę nueitų kilometrų kartu. Tik bet kuris kelias turi pabaigą.
Kai aš vis augau, o ji vis darėsi vyresnė, laikas pradėjo ryti sveikatą. Bet taip atrodė tik aplinkiniams, nes jos paklausus ji visada buvo sveika. Kai priversta važiuodavo pas daktarus sakė, kad mes ieškome ligų jai. Kai bandėm įrodyti, jog ji nebegali tiek dirbti sode, tampyti sunkius bulvių maišus ar pati palaistyti viso sodo semdama vandenį iš šulinio, ji sakė, kad mes neteisūs. Bet atėjo diena, kai vežiau ją iš Santariškių klinikų po eilinio sveikatos patikrinimo namo (o ji nėra iš Vilniaus) ir ji pradėjo sakyti, kad ji turi pasakiško grožio suknelę – violetinę su nėriniais – kuri yra visiškai nauja ir laukia savo laiko... Aš supratau, kokia tai suknelė. Sakiau jai tuos pačius žodžius, kuriuos ji sakė mums, kad ji sveika kaip ridikas. Kam tos kalbos. O ji pasakė – tiesiog žinok.
Po keturių dienų ji paskambino ir nebegalėjo kalbėti. Iškvietėm greitąją pagalbą ir išlėkėm į ligoninę. Kelias buvo valandos trukmės ir mes važiavom tylėdami. Naktis. Ligoninėje mus nuvedė prie jos, o ji muistėsi ir bandė kažką pasakyti. Deja... Ją ištiko insultas ir suparalyžiavo pusė kūno. Viskas buvo dar visiškai neaišku, bet ji kovojo, bandė ištrūkti, daužė lovą su ranka, kuri dar judėjo. Košmariška naktis. Mes stengėmės jai padėti, raminom, kalbėjom, kad viskas bus gerai. Bet ji negalėjo susitaikyti su savo bejėgiškumu, o mes savo bejėgiškumą slėpėm...
Kai valandos slinko, o jos akyse liūdesys, nerimas, baimė virto pykčiu, neapykanta, agresija, o mūsų širdys plyšo žiūrint į ją, aš tiesiog ją laikiau apkabinus... Tiesiog leidau mane daužyti su ta viena ranka, bet nuo to ją laikiau dar stipriau. Ir pagalvojau, kad kai vaikai rodo savo kaprizus, mes irgi mylim besąlygiškai, kartais jie krenta ant žemės, šaukia, rėkia, o mes mylim dar labiau. Taip aš tada mylėjau vis labiau. Seselės neištvėrė. Suleido vaistų. O aš paleidau tik tada, kai pamačiau kaip ji užmiega.
Naktis laukimo ir nežinios... Tada kita diena, ir dar kita, ir savaitė, ir dar savaitė, dar... Tai geso, tai reanimacija, tai vėl gaivino, tai vėl balta palata. Ir jos akys... Šviesios akys, kurios pasakydavo daugiau nei būtų pasakę žodžiai...kurių ji ištarti nebegalėjo. Tada dar buvau pasiryžus ją maitinti šaukšteliu, prausti, perrengti ir masažuoti...bet jos akys perrėždavo mane kiaurai.
Aš mačiau ir jaučiau kaip ją žemina ši situacija. Ji stūmė mane, kad neprausčiau, kad nežiūrėčiau į jos sulysusį kūną. Ji nenorėjo būti neveiksni, bet viskas buvo Dievo valioje. Mes tiesiog laukėme... Mes laukėme, kad ji pasveiks, o ji laukė...nežinau, ko laukė ji... Tiesiog tos jos akys žvelgė kažkur į niekur, o kai pamatydavo mane – ašara nuriedėdavo per skruostą. Toje ašaroje daugiau žodžių nei ji būtų galėjusi ištarti...
Amžiną atilsį, mylima bobute...

Kol kas komentarų nėra.

Palikitę komentarą

You must be Logged in to post a comment.