Kieno maldos išklausomos?
Tai tikriausiai plepiausias amžius visoje pasaulio istorijoje – ne tik dėl to, kad turime daugiau mūsų šnekas transliuojančių įrenginių, bet ir dėl to, kad mūsų galvose maža minčių ne iš išorės. Todėl kalbėjimas sudievinamas kaip visų problemų sprendimo būdas. Net ir jaunuoliai – dar nestudijavę žmogaus teisių filosofijos – „pažangiose“ klasėse skatinami spręsti pasaulio problemas. Maža klausytojų, nors šv. Paulius mums sakė, kad „tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Jei mūsų kūnai būtų maitinami taip pat prastai kaip protai, mirtume badu. Mūsų amžių nusako hiperaktyvumas ir meilė triukšmui bei tauškimui, kompensuojantys gilų šiuolaikinio žmogaus nepasitikėjimą savimi. Aiškiai nežinodamas, kas jis yra, nūdienos amerikietis bando tapti svarbiu savo veikla – kuo nerimastingesnis, tuo veiklesnis.
Tėvai gimdymo namų laukiamuosiuose mindžikuoja tarsi narvuose įkalinti gyvūnai. Sakoma, kad supamasis krėslas – amerikiečiams būdingas išradimas; jis leidžia ilsėtis ir nenustygti, sėdėti vienoje vietoje ir judėti tuo pat metu. Iš tiesų krikščioniškos civilizacijos laikais žmogus buvo veiklus dėl kūno – dirbo, kad turėtų, ką valgyti. Pokrikščionišku laikotarpiu žmogus yra veiklus dėl proto – dirba, kad nereikėtų mąstyti. Iš dalies žmogus laikosi bergždžio judėjimo, kad išvengtų dviejų klausimų: „kodėl esu čia?“ ir „kur link einu?“.
Dėl šio vidinio skilimo žmogus negali išverti išorinio chaoso, visame kame trokšta vienodumo. Praradęs santarvę su Dievu, o dėl to ir vidinę vienovę, jis siekia kompensacijos, išoriškai panašėdamas į kitus žmones. Gyvenimas tampa standartizuotas. Visuomenės nuomonę formuoja keli labiausiai perkami žurnalai. Mums būdingas vidinis panašumas į kitus žmones per dieviškąją malonę užleido vietą išoriniam panašumui, kuris randasi iš vergiško pemėgdžiojimo. Sekimas pigiomis „žvaigždėmis“ ir priklausomybė nuo „jie sako“ ar „jie dėvi“ menkina žmogaus asmenybę. Dievo artumoje gyvenantis nesirūpina panašumu į kitus, tačiau praradusį santarvę su Dievu apima unikalumo baimė. Jis (klaidingai) tikisi įgyti bent kiek saugumo supanašėjęs su kitais žmonėmis.
Garbingasis arkivysk. Fultonas Sheenas (1895–1979). Catholic News Service nuotrauka
Vienas iš veiksmingiausių būdų įveikti gyvenimo išoriškumą – ieškoti atramos maldoje ir meditacijoje. Tačiau vos pasiūlius kam melstis, išsyk atsiranda atrėžiančių: „Malda nieko gero neduoda.“ Šiame teiginyje tam tikrais atvejais esama tiesos – tik ne teologinės, o psichologinės. Teiginys teisingas, kai jį išsako nepasirengę pažaboti savo netvarkingų įpročių ar sutvarkyti geidulių. Malda jiems tikrai nieko gero neduoda. Maldos nevaisingos ne dėl to, kad Dievas atsisako jas išklausyti, o dėl to, kad jie patys atsisako išpildyti pagrindinę maldos sąlygą – savo būdą derinti prie Viešpaties įstatymų. Kad neštų vaisių, pagalbos prašanti malda turi išreiškšti nuoširdų – be jokių išlygų ar sąlygų – troškimą būti perkeistam. Jei meldžiame išvadavimo nuo alkoholizmo, tačiau nesiliaujame gėrę, iš tiesų nesimeldžiame. Lygiai taip pat žmogus, meldžiąs išgelbėjimo nuo seksualinių iškrypimų ar ekscesų ir drauge leidžiantis tokiems malonumams jį paveikti, griauna maldos veiksmingumą išlygomis. Visoms maldoms reikalingas valios aktas, trokšimas augti, pasiryžimas aukotis. Mat malda yra ne pasyvus, o aktyvus sielos bendradarbiavimas su Dievu. Jei neįsijungia valia, mūsų maldos tėra troškimų sąrašas Dievui, neprašančiam sumokėti jų kainą pastanga ir pasiryžimu keistis. Malda yra veikli, jei tik bendradarbiaujame su Dievu paklusdami. Nusprendęs melsti išlaisvinimo nuo kūniškų malonumų vergijos, žmogus turi būti passiruošęs visa savo būtimi naudoti tvirtumą, kurį jam suteiks Dievas, ir besąlygiškai dirbti dėl visiškos laisvės nuo šios nuodėmės.
Kartais, net ir įjungus valią, malda atrodo bevertė, nes artinamės prie Dievo prieštaringa valia. Norime Jo ir drauge to, kas su Juo nesuderinama. Reikalaujame, kad išnyktų visatos dėsniai, idant Jis atlygintų už tobulą mūsų tikėjimą, kai iš dalies toliau kliaujamės kuo kitu. Tokiu atveju vieną ranką laikome už nugaros, laikomės įsikibę ko kito, jei kartais Dievui nepasisektų. Nepaleidžiame pakaitinio pasitenkinimo, prie kurio galėsime grįžti, jei Dievas neįgyvendins, ko prašytas. Pavyzdžiui, meldžiame Dievo apvaizdos vedimo, tačiau pasitikime banko sąskaitos pildymu. Draugystė tarp žmonių dažnai nutrūksta dėl visiško pasitikėjimo trūkumo, lygiai taip dieviškoji draugystė nesuteikia visų savo dovanų, kol nėra absoliutaus pasitikėjimo Dievu. Pirmiau atsakymo į maldą eina tikėjimas.
Nesunku suprasti, kodėl daug žmonių apskritai nesimeldžia. Kaip darbininkais gali panirti į savo darbą, kad negirdės nė kvietimo į pertrauką, taip ir egoistas gali panirti į save, kad nė nesuvoks išorinio pasaulio. Užuomina apie išorišką jam tikrovę, jėgą ir energiją, galinčią jį perkeisti, tobulinti, atrodo absurdiška. Kaip esama tonų negirdinčių žmonių, nejautrių muzikai, spalvų nesikiriančių žmonių, nejautrių menui, taip egoistai yra akli dieviškumui, nejautrūs Dievo rėjimui. Jie sako negalintys melstis ir yra teisūs. Egocentriškumas juos paralyžiuoja. Iš dalies jie teisūs ir sakydami, kad jiems maldos nereikia, nes jie nenori tapti geresni. Jų tikslas – likti neperkeistiems, ir tai gali pasiekti tik jie patys. Gyvūnams taip pat nereikia maldos, nes nė vienas jų nepajėgus peržengti save. Žmogus yra vienintelis kūrinys pasaulyje, galintis pranokti save, jei laisvai pasiryžta augti. Tam, kuris giriasi tik pats save kuriantis – nereikia pripažinti priklausomybės nuo Dievo, teigiančiam, kad gyvenime nėra nusidėjęs – nereikia Atpirkėjo. Idant tokie egoistai galėtų melstis, jų savanaudiškumas turi būti ištaisytas. Tačiau daugelis atsisako keistis – ne dėl to, kad baimintųsi pasekmių, o dėl to, kad negali išverti aukų, kurių būtinai reikės prieš pakeliant juos į aukštesnį taikos ir džiaugsmo lygmenį.
Ryšys tarp dovanos ir jos gavėjo – būtinas. Nėra prasmės dovanoti lobį, kurio žmogus negalės panaudoti. Nei tėvas duos muzikinių gabumų stokojančiam sūnui Stradivarijaus smuiką, nei Dievas egocentrikams suteiks dovanų ir jėgų, kurių jie neketina naudoti savo sieloms ir gyvenimams pertvarkyti.
Kai kurie teigia, kad Dievo valia visada įgyvendinama, todėl nesvarbu – meldžiamės ar ne. Tai tolygu sakyti: „Mano bičiuliui bus arba geriau arba blogiau, kokia nauda jam iškviesti gydytoją ir duoti vaistų.“ Kaip fizine plotme medicina atsižvegia į sergančio kūno duomenis, taip Dievas dvasine plotme atsižvelgia į mūsų troškimus keistis į gerą. Tiesa, kad atsakydamas į mūsų maldas Dievas neveiks prieš savo valią vien dėl to, kas mes prašėme, tačiau gali padaryti tai, ko be mūsų maldos nebūtų daręs. Dievas nepadarys, kad saulė šviestų pro nešvarų langą, tačiau gali padaryti, kad šviestų pro švarų. Dievas neatliks to, ką galime patys. Neprivers derliaus augti, jei nepasėjome sėklų. Žmogus gyvena dėsnių valdomoje visatoje. Jei berniukas studijuos – išmoks, jei užbrėš degtuką – užsidegs. Dvasinėje plotmėje valdo šie mūsų Viešpaties žodžiai: „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mt 7, 7). Tačiau siekiant, ieškant, beldžiant Dievo pagalbos, būtinas pasirengimas. Milijonai malonių iš dangaus kabo ant šilkinių virvių, kurias galima perpjauti maldos kardu. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Tekstą pagal garbingojo arkivyskupo Fultono Sheeno (1895–1979) knygos „Aukštyn širdį“ (1950 m.) ištrauką parengė Rosita Garškaitė.
Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-08-20-kieno-maldos-isklausomos/162812
